Evelina Bernatonytė: Condition of absence
In Evelina Bernatonytė’s exhibition “Condition of Absence”, the artist presents a new series of works exploring the contemporary condition of the body in a world where the boundaries between the individual, technology, infrastructure, and collective systems are becoming increasingly intertwined. Using steel, organic materials, ready-made objects, and copper, the artist creates hybrid objects and installations that examine states of protection, relic, and decay. Copper, historically associated both with esoteric practices and military technologies, introduces an ambiguous logic into the works, in which care and threat exist simultaneously.
Evelina Bernatonytė | Condition of absence
Parodoje „Condition of absence“ (liet. „Nebūties sąlyga“) pristatomi Evelinos Bernatonytės skulptūriniai objektai, liudijantys būklę, kai „įveikta“ būtinybė remtis aukštesnėmis galiomis nesukūrė tuštumos, bet pačią nebūtį pavertė regima poveikio jėga. Jos kūriniai atsiskleidžia kaip hibridiniai organizmai, konstruojami per medžiagiškumo dialogus, daugiasluoksniškumus ir kūrybiniame procese išnirusias reikšmes, taktilinių įtampų pėdsakus. Svarstydama, kaip „šiandieną galima kalbėti apie individualumą pasaulyje, kuriame žmogaus patirtis nuolat persidengia su kolektyviniais kūnais, medžiagų sistemomis ir technologinėmis infrastruktūromis, kuomet objektai ir medžiagos ima veikti ne tik kaip pasyvūs aplinkos rekvizitai, bet aktyvūs afektų, baimės, vilties ir kontrolės laidininkai“, ji analizuoja tai, kodėl „šiuolaikybėje, nepaisant racionalumo išlieka troškimas tikėti materialių objektų kaupiama galia, apsauga, jausti poreikį nuolankiai atsiduoti kažkam didesniam už save patį.“ Evelinos Bernatonytės mintys materializuojasi begalinėse sąveikų grandinėse įkalintuose animistiniuose artefaktuose, dabarties mitologijų totemuose. Pasitelkdama organinės kilmės elementus – iš gyvūnų odos išgaunamą želatiną, linų pluoštą – ji atveria kūniškojo pažeidžiamumo, laikinumo matmenį: reaguodamos į aplinkos drėgmę ir temperatūrą, šios medžiagos alsuoja, kinta, transformuojasi, nyksta. Jautrią organiką pratęsia šaltos industrinės konstrukcijos, metalai ir mechanizmai. Jie, iš vienos pusės reprezentuoja techno-industrinę ir žmogaus gyvybę palaikančią, bet ir jai grėsmę keliančia struktūrą, iš kitos, šie griaučiai mimikriškai kartoja juos sukūrusių kūnų savybes: esminiu laidininku tampantis varis skulptūrose naudojamas kaip jautrus, nuo sąlyčio su oru ar kūnu besioksiduojantis reaktyvus paviršius, taip pat ir kaip toksiška, į organizmus įsismelkianti medžiaga. Šiuose prasmę telkiančiuose asambliažuose išryškėja spekuliatyvus sakralumo matmuo: skulptūros materializuojasi kaip kūniški sigilai – ezoterinės ženkliškos struktūros, kuriomis bandoma laikinai sustabdyti nenuspėjamą pasaulio judėjimą, sugauti jo begalinį persipynimą, užčiuopti jo neaprėpiamumą ir mūsų vietą jame.
>>>
Evelina Bernatonytė (g. 2000) – jaunosios kartos menininkė, 2023 metais baigusi Fotografijos ir medijos meno bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, taip pat 2022 metais studijavusi ArtEZ universitete, All Space & Sculpture programoje (Olandija). Apjungdama praeities tradicijas, mitus ir kasdieniame žmonių gyvenime sutinkamus elgesio modelius, menininkė kuria alternatyvias šiuolaikybės suvokimo prieigas.
Kuratorius – L. B.
Padėkos – Vytenis Burokas, Simona Žemaitytė, Dijuota Žilytė, Lukas Dovydėnas, Matas Sergijus Šatūnas, Dagnė Petkevičiūtė
Rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba
