Dijuota Žilytė: non-ergodic

Lietuvišką teksto versiją rasite žemiau.

Dijuota Žilytė | non-ergodic

In this exhibition, Dijuota Žilytė presents her installation “I Am the Day Transcending Night, I Am the Night Transcending Day”. The work is inspired by artistic research that examines night culture as a subjective microcosm, where mundane social pragmatism is superseded by a visceral, creative impulse.

“Immersing oneself in to the night is a form of sensory and physical escapism – a resistance against the daytime regime controlled by invisible, all-encompassing digital architectures and surveillance technologies that have reduced human experience to continuously optimised data sets. Bound within rigid frameworks of productivity and curated by algorithms, predictive and manipulative systems, and performance indicators, our bodies submit to a relentless rhythm whose constant demand for attention keeps us in a state of perpetual alertness. Operating within feedback loops and micro-stimuli, this ecosystem forged within a dopamine-driven everyday reality does not function through overt coercion, but rather through a cult of promised convenience and efficiency that absorbs any human spontaneity and the unique trajectory of individual agency.

The concept of ergodicity defines systems where individual events over time align with the overall order of the system, and where any temporary deviations, anomalies, or individual fluctuations are eventually absorbed, leaving no irreversible consequences for the general structure. In this world of probabilistically defined averages, observation of a thousand individuals for a single day is statistically equivalent to observing one individual for a thousand days. Drawing upon the concept of ergodicity, Dijuota Žilytė’s practice unfolds as an exploration of the tensions emerging within late capitalism and new technologies of control, as well as the strategies for their discharge.

While raves have replaced the sacred pauses essential to cultural experience, functioning as contemporary forms of pseudo-religious communion, these nocturnal rituals often remain entangled in the culture of efficiency. They frequently act merely as 'reset' buttons, allowing one to 'fix' oneself before returning to the uninterrupted routine of productivity. Our daily reality – a predictable routine of working days, performative workaholism, and a constant demand for participation and alertness – functions as a stable, controlled, and strictly ergodic system. In it, the path of a single element over time is deemed a sufficient representative of all possible states of the system, levelling individual experience with the collective.

However, by examining the phenomenon of nightlife and its experiences in 'other places' – spaces that generate unique, irreversible shifts in personal experience – the artist reveals the nightclub ecosystem as a radically non-ergodic space. Here, the drives of the 'daytime regime' are liable to vanish. This opens up a space for unpredictable trajectories of personal journeys that weave around fixed spatial averages, around the collective pulse of a moving, dark crowd, the respiration of BPMs or decibels, the states of affected bodies, and every chance encounter of the eyes, touch, or fragmented conversation. The totality of connections, vibrations, and affects allows the emergence of an irreversible excess – an experiential, cathartic rupture that instantaneously alters the structured course of being and time. In this non-ergodic system, histories, accidental transformations, and irreversible losses or discoveries alter trajectories in such a way that diverse subjects can no longer be reduced to a single statistical average.

In Žilytė’s practice, liberation from the prudent world of averages unfolds against a brutal backdrop of global geopolitical tensions, crises, and psychopolitical control aimed at isolating, monitoring, and normalising the subject. Yet, even in the face of geopolitical crises or the reality of war, club culture emerges as a collective survival strategy, or at least a hope for the individuation of the subject. By opening up sensory ecstasy, desire, and fluidity as alternative forms of knowledge and subjectivity, the artist testifies to the need for an illusion of transient freedom, offering a chance to escape into the unpredictable, authentic, and irreversible fractures of reality." – L. B.

Dijuota Žilytė is an interdisciplinary artist currently pursuing an MA in Sculpture at the Vilnius Academy of Arts. Her creative practice intertwines art and design, focusing primarily on the investigation of psychopolitical, technological, and industrial structures. Working with glass, metal, electronics, and innovative materials of her own creation, the artist employs them as conceptual analytical tools that open up additional spaces of meaning. Dijuota Žilytė’s work has been presented at both Lithuanian and international events and exhibitions, including Dutch Design Week, Milan Design Week, and Dubai Design Week.

Curator – L. B.

Soundtwork – Pijus Džiugas Meižis

Design – Vilma Katinaitė, AI & DJ

Special thanks to: Laura Kaminskaitė, Simona Žemaitytė, Kęstutis Šimonis, Ramūnas Alminas, Jonas Gencevičius, Deividas Valentukonis, Kornelijus Pelkys, Gaudutė Žilytė, Vytautas Narbutas, Jonas Labutis, Hubertas Ulvydas

Sponsors: The Karosas Charity and Support Foundation, Lithuanian Council for Culture

LT

Dijuota Žilytė | non-ergodic

Parodoje Dijuota Žilytė pristato instaliaciją „I Am the Day Transcending Night, I Am the Night Transcending Day“, įkvėptą meninio tyrimo, kuriame nagrinėjama naktinė kultūra kaip subjektyvus mikropasaulis, kuriame kasdienį socialinį pragmatiškumą pakeičia gaivališkas kūrybinis impulsas.

„Pasinėrimas į naktį yra juslinis ir fizinis eskapizmas, pasipriešinimas dienos režimui, kontroliuojamam nematomų, visa apimančių skaitmeninių architektūrų ir sekimo technologijų, žmogiškąją patirtį pavertusių nuolat optimizuojamais duomenimis. Griežtuose produktyvumo rėmuose įsprausti kūnai, kuruojami algoritmais, prognostinėmis ir manipuliacijos sistemomis, veiklos rodikliais, paklūsta pulsui, savo nepaliaujamu dėmesio šauksmu palaikančiam nuolatinį būdravimo režimą. Grįžtamojo ryšio ciklais ir mikrostimulais, dopamino mašinų valdomoje kasdienybėje susikūrusi ekosistema veikia ne tiesiogine prievarta, o žadamo patogumo ir efektyvumo kultu, absorbuojančiu bet kokį žmogiškąjį spontaniškumą ir unikalią individo veikmės trajektoriją.

Ergodiškumo sąvoka apibrėžia sistemas, kuriose individualūs įvykiai laike ir bendra sistemos tvarka sutampa, o visi nukrypimai ilgainiui išsilygina, bet kokios laikinai išnyrančios nukrypimai, anomalijos ar individualūs svyravimai ilgainiui absorbuojami, nepalikdami negrįžtamų pasekmių bendrai sistemos struktūrai. Šiame, tikimybiškai apibrėžiamų vidurkių pasaulyje, tūkstančio individų stebėjimas vieną dieną statistiškai prilygsta vieno individo stebėjimui tūkstantį dienų. Pasitelkiant gamtos moksluose ir sociologijos diskursuose paplitusią ergodiškumo koncepciją, Dijuotos Žilytės kūryba atsiskleidžia kaip ieškanti vėlyvojo kapitalizmo ir naujųjų kontrolės technologijų kontekste išnyrančių įtampų ir jų iškrovų strategijų. Kultūrinei patirčiai  būtinas sakralines pauzes šiandieną pakeitę reivai, veikia kaip šiuolaikinės pseudo-religinės bendrystės formos, tačiau nakties apeigos, neretai išlieka įsijungusios į efektyvumo kultą ir veikia kaip „perkrovimo” mygtukai, leidžiantys „sutaisyti“ save ir vėl sugrįžti į nepertraukiamą produktyvumo rutiną. Kasdienė mūsų realybė – prognozuojama darbo dienų rutina, performatyvus darboholizmas ir nuolatinis dalyvavimo, budrumo reikalavimas – veikia kaip stabili, kontroliuojama ir griežtai ergodiška sistema, kurioje vieno elemento kelias per laiką, laikomas pakankamu visų galimų sistemos būsenų reprezentantu, suniveliuojančiu individo patirtį su kolektyvine.

Tačiau menininkė, nagrinėdama naktinio gyvenimo fenomeną ir jo patirtis „kitose vietose“ – erdvėse, kuriančiose unikalius, negrįžtamus asmeninės patirties posūkius, naktinio klubo ekosistemą atskleidžia kaip radikaliai neergodinę erdvę, kurioje yra tikimybė pranykti „dienos režimo“ varoms. Čia atsiveria galimybė neprognozuojamos asmeninių kelionių trajektorijoms, narstančioms aplink fiksuojamus erdvės vidurkius, aplink bendrą, judančios tamsiosios minios pulsą, BPM‘ų ar decibelų kvėpavimą, paveiktų kūnų būsenas, kiekvieną atsitiktinį akių susidūrimą, prisilietimą ar fragmentišką pokalbį. Ryšių, virpesių ir efektų visuma suteikia galimybę išnirti neatstatomam perviršiui, patyriminiam, katarsiškam lūžiui, akimirksniu pakeičiančiam struktūruotą būties ir laiko eigą. Šioje neergodiškoje sistemoje istorijos, atsitiktinės transformacijos, negrįžtami praradimai ar atradimai keičia trajektorijas taip, kad skirtingi subjektai nebegali būti redukuojami į vieną statistinį vidurkį.

Išsivadavimas iš saugaus vidurkių pasaulio, Dijuotos Žilytės praktikoje skleidžiasi brutaliame globalių geopolitinių įtampų, krizių bei psichopolitinės kontrolės fone, kuriame siekiama izoliuoti, stebėti ir norminti individą, tačiau net ir patiriant geopolitines krizes ar karo realybę, klubų kultūra iškyla kaip kolektyvinė išgyvenimo ar bent subjekto individuacijos lūkesčio strategija. Atverdama jausminę ekstazę, geismą bei takumą kaip alternatyvias pažinimo ir subjektyvumo formas, menininkė liudija apie trumpalaikės laisvės iliuzijos poreikį, suteikiantį šansą ištrūkti į neprognozuojamus, autentiškus ir negrįžtamus tikrovės įtrūkius.“ – L. B.

Dijuota Žilytė – tarpdisciplininio meno kūrėja, šiuo metu studijuojanti skulptūros magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Jos kūrybinėje praktikoje persipina menas ir dizainas, o pagrindinis dėmesys krypsta į psichopolitinių, technologinių ir industrinių poveikio struktūrų tyrinėjimą. Dirbdama su stiklu, metalu, šviesos technologijomis ir pačios kuriamomis inovatyviomis medžiagomis, menininkė jas pasitelkia kaip konceptualų analizės įrankį, atveriantį papildomas prasmių erdves.  Dijuotos Žilytės darbai pristatyti Lietuvos ir tarptautiniuose renginiuose, tarp jų – Dutch Design Week, Milan Design Week, Dubai Design Week.

Kuratorius – L. B.

Garsos kūrinys – Pijus Džiugas Meižis

Dizainas – Vilma Katinaitė, DI ir DJ

Ypatingos padėkos: Laura Kaminskaitė, Simona Žemaitytė, Kęstutis Šimonis, Ramūnas Alminas, Jonas Gencevičius, Deividas Valentukonis, Kornelijus Pelkys, Gaudutė Žilytė, Vytautas Narbutas, Jonas Labutis, Hubertas Ulvydas

Rėmėjai: Karoso labdaros ir paramos fondas, Lietuvos kultūros taryba