Dijuota Žilytė: non-ergodic

Dijuota Žilytė | non-ergodic

Parodoje Dijuota Žilytė pristato instaliaciją „I Am the Day Transcending Night, I Am the Night Transcending Day“, įkvėptą naktinės kultūros kaip subjektyvaus mikropasaulio, kuriame kasdienį socialinį pragmatiškumą pakeičia gaivališkas kūrybinis impulsas.

Naktinio klubo ekosistema parodoje atsiskleidžia kaip patirties erdvė, kurioje išnyksta algoritmais, veiklos rodikliais ir dopamino mikrostimulais valdomas „dienos režimas“ – nuolatinis veiklumas, tikslingumas ir nesibaigiantis savęs optimizavimo ciklas. Čia atsiveria neprognozuojamų asmeninių kelionių trajektorijų, kognityvinio ir sensorinio išsilaisvinimo galimybė. Tai – narstymas aplinkoje fiksuojamais erdvės vidurkiais: bendru judančios minios sinchroniškumu, BPM‘ų ar decibelų kvėpavimu, akių kontaktais, prisilietimais bei fragmentiškais apsikeitimais žodžiais. Šios patirtys galiausiai sukuria negrįžtamus lūžius, suspenduojančius visa apimančias kontrolės architektūras bei kūnus ir protus kuruojančias sistemas.

Dijuotos Žilytės kūryba atsiskleidžia kaip būties sąrangoje išnyrančių įtampų ir jų iškrovos strategijų paieška. Analizuodama kultūrinei patirčiai būtinas sakralines pauzes, menininkė pasitelkia reivo fenomeną kaip šiuolaikinės pseudo-religinės bendrystės formą. Nagrinėdama naktinio gyvenimo reiškinį ir unikalius, negrįžtamus asmeninės patirties posūkius kuriančias ekosistemas, menininkė jas atskleidžia kaip afektų visumas, suteikiančias galimybių erdvę katarsiško lūžio patyrimui, akimirksniu pakeičiančiam struktūruotą būtį ir sugrąžinančiam individą iš mechaninio universalaus laiko diktato atgal į kūno pulsą.

Šis radikalus išsivadavimas iš saugaus vidurkių pasaulio, psichopolitinio mechanizmo, Dijuotos Žilytės praktikoje skleidžiasi brutualiame globalių geopolitinių įtampų bei krizių fone. Menininkė fiksuoja, kaip skaitmeninė kontrolė – nuo telefonų buvimo vietos sekimo iki policijos dronų invazijų į privačias pasilinksminimo erdves – siekia izoliuoti, stebėti ir norminti individą. Tačiau net ir patiriant sunkią realybę, klubų kultūra išlieka kaip kolektyvinė išgyvenimo ar bent subjekto individuacijos lūkesčio strategija. Atverdama jausminę ekstazę, geismą bei takumą kaip alternatyvias pažinimo formas, Dijuota Žilytė liudija apie trumpalaikę laisvės prošvaistę, kuri, nors ir spaudžiama už mus didesnių jėgų, geba sukurti neprognozuojamus, autentiškus ir negrįžtamus įtrūkius mus griežtai kontroliuojančioje tikrovėje.“ – L. B.

Dijuota Žilytė – jaunosios kartos menininkė, šiuo metu studijuojanti skulptūros magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Jos kūrybinėje praktikoje dėmesys kreipiamas į psichopolitinius, technologinius ir industrinius poveikius, jų medžiagiškumą. Dirbdama su stiklu, metalu, šviesos technologijomis ir pačios kuriamomis inovatyviomis medžiagomis, menininkė jas pasitelkia kaip konceptualų analizės įrankį, atveriantį papildomas prasmių erdves.

Kuratorius – L. B.

Garso kūrinys – Pijus Džiugas Meižis

Dizainas – Vilma Katinaitė, DI ir DJ

Padėkos: Laura Kaminskaitė, Simona Žemaitytė, Kęstutis Šimonis, Ramūnas Alminas, Jonas Gencevičius, Deividas Valentukonis, Kornelijus Pelkys, Gaudutė Žilytė, Vytautas Narbutas, Jonas Labutis, Hubertas Ulvydas

Rėmėjai: Karoso labdaros ir paramos fondas, Lietuvos kultūros taryba