Kristijonas Gurčinas: Fantasmagorija
Lietuvišką teksto versiją rasite žemiau.
Kristijonas Gurčinas
Fantasmagorija
Skulls, devils, crucifixes, vampires, crowns of thorns – figures from myths, Christian iconography, and esoteric superstitions whirling in the orbit of a magical lantern. Shadows of meanings past, having migrated from church vaults and metaphysical reflections to horror films, first teenage tattoos, and, ultimately, to Kristijonas Gurčinas’s Fantasmagorija. The exhibition’s title refers to a form of horror theater that emerged in the 18th century, in which images of beings from the otherworld were projected into dark spaces using a “magic lantern” (an early prototype of a projector). Surrounded by smoke screens, mirrors, and eerie sounds, viewers felt as though the apparitions were shifting and materializing in the space. Today, this performance has moved onto the digital realm – into a stream of constantly changing, fragmented images. There is no longer a clear beginning or end to the narrative, only a constant circulation of images in which meaning fades as rapidly as new variations emerge.
In Fantasmagorija, the author draws on symbols of existential contemplation – whose meanings have worn thin – and invites them into dialogue. Theatre sets are replaced by paintings that evoke a Gothic atmosphere, in which transcendence and vanity coexist. The narrative branches are linked by the theme of the sacredness, which no longer appears to be stable or unchanging – rather, it flickers like a fragment of memory, a reference to lost status in the hierarchy of meanings. The main character, Death, adorned with a shimmering cloak, appears here not only as an object of contemplation or fear, but also as an aesthetic surface to be enjoyed and consumed. In Kristijonas Gurčinas’s Fantasmagorija, the present can be perceived as a state in which existential questions remain, yet their representation has shifted, become fragmented, and lost its value. Paradoxically, however, painting offers a glimmer of hope that meaning may be found precisely within the images themselves – in their interplay, friction, and quietly lingering melancholy. The artist’s work poses the question of whether images, burdened with sacredness and having passed through the mechanisms of reproduction and consumerism countless times, are still capable of representing their original meaning, or whether this phantom depth ultimately vanishes, leaving behind only a hollow shell? The exhibition does not provide a concrete answer; it merely offers the illusion of a paused current, in which images can linger long enough to be perceived not only as aesthetic signals, but also as something that once existed and, perhaps, still exists beyond the confines of the setting.
✧✧✧
Kristijonas Gurčinas (b. 2001) is an emerging artist of the younger generation. He graduated with a bachelor's degree in painting in 2024 and has been participating in exhibitions and competitions since 2020, as well as curating group exhibitions. Fantasmagorija is his second solo exhibition and his final master’s project in painting. The artist’s work combines painting, objects, installation, and archival practices, allowing for an analysis of the relationship between personal memory, collective imagination, and cultural references.
LT
Kristijonas Gurčinas
Fantasmagorija
Kaukolės, kipšai, kryžiai, vampyrai, erškėčių vainikai – stebuklingo žibinto orbitoje skriejantys mitų, krikščioniškos ikonografijos ir ezoterinių prietarų pavidalai. Šešėliai buvusių prasmių, nuo bažnyčios skliautų ir metafizinių apmąstymų persikraustę į siaubo filmus, pirmąsias paaugliškas tatuiruotes ir, galiausiai, į Kristijono Gurčino režisuotą „Fantasmagoriją“. Parodos pavadinimas nurodo į XVIII amžiuje atsiradusią siaubo teatro formą, kurioje, naudojant „stebuklingą žibintą“ (ankstyvą projektoriaus prototipą), tamsiose erdvėse buvo projektuojami anapusinio pasaulio būtybių atvaizdai. Dūmų užsklandų, veidrodžių, paslaptingų garsų apsuptyje žiūrovams rodėsi, kad apvaizdai juda ir materializuojasi erdvėje. Šiandien šis spektaklis persikelia į skaitmeną – į nuolat besikeičiančių, fragmentuotų vaizdų srautą. Nebėra aiškios naratyvo pradžios ar pabaigos, tik nuolatinė atvaizdų cirkuliacija, kurioje prasmė dyla taip pat greitai, kaip gimsta naujos variacijos. Fantasmagorijoje reikšmiškai išblyškusius egzistencinės kontempliacijos simbolius autorius sulaiko dialogui. Teatro dekoracijas atstoja gotišką atmosferą sufleruojantys tapybos darbai, kuriuose transcendencija ir tuštybė egzistuoja vienu metu. Siužeto išsišakojimus jungia sakralumo tema, kuri nebeatrodo stabili ar nekintanti – veikiau šmėžuojanti tarsi atminties fragmentas, nuoroda į prarastą statusą reikšmių hierarchijoje. Pagrindinė veikėja Mirtis, padabinta blizgančiu apsiaustu, čia rodosi ne tik kaip apmąstomas ar baimę keliantis objektas, bet ir kaip estetinis paviršius, kuriuo galima grožėtis, kurį galima vartoti. Kristijono Gurčino „Fantasmagorijos“ teatre dabartis gali būti suvokiama kaip būsena, kurioje egzistenciniai klausimai išlieka, tačiau jų reprezentacija yra pakitusi, fragmentuota ir nuvertėjusi. Paradoksalu, tačiau tapyba duoda užuominą vilties, kad prasmė gali rastis būtent pačiuose atvaizduose – jų sąveikoje, trintyje ir tyliai tvyrančioje melancholijoje. Autoriaus kūryba kelia klausimą, ar atvaizdai, nešantys sakralumo naštą, begalę sykių perėję reprodukcijos ir vartojimo mechanizmus, vis dar geba reprezentuoti savo pirminę prasmę, ar galiausiai ši fantominė reikšmė išnyksta, palikdama tik kostiumą? Paroda konkretaus atsakymo neduoda, ji tesiūlo pristabdyto srauto iliuziją, kurioje vaizdai gali išsilaikyti pakankamai ilgai, kad būtų suvokiami ne tik kaip estetiniai signalai, bet ir kaip tai, kas kadaise egzistavo ir, galbūt, tebeegzistuoja už dekoracijos ribų.
✧✧✧
Kristijonas Gurčinas (g. 2001) – jaunosios kartos menininkas. 2024 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį, nuo 2020 dalyvauja parodose ir konkursuose, kuruoja grupines parodas. Fantasmagorija – antroji jo personalinė paroda ir baigiamasis tapybos magistro projektas. Autoriaus kūryboje susipina tapyba, objektas, instaliacija ir archyvavimo principai, leidžiantys analizuoti santykį tarp asmeninės atminties, kolektyvinės vaizduotės ir kultūrinių nuorodų.
Grafinis dizainas: Vėjas Motiejūnas @zephyr.psd
Padėkos: Liucijai, Vitai, Donatai, Mamai, Mykolui ir šiaip draugams...
