(LT)
Monikos Radžiūnaitės kūrinys "Zenonai, pasigailėk / Zenons, eleison" priklauso serijai „Apstybės“. Darbą papildantis tekstas:
„Medievistas ir šiaip mąslus žmogus Umberto Eco savo knygoje taip parašė: „Viduramžių žmogui daiktas yra bjaurus, jeigu jis nesusijęs su tikslų hierarchija, liečiančia žmogų bei jo anapusinę lemtį. Kita vertus, daiktas ir neįtraukiamas į šią hierarchiją, jei jis yra bjaurus, kadangi jame pasireiškiantį bjaurumą lemia struktūrinis netobulumas, dėl kurio pati struktūra tampa neadekvati savo tikslui.“ Galbūt dėl to beždžionė viduramžių krikščioniškoje ikonografijoje turi neigiamą konotaciją – primena žmogų, bet nėra tokia tobula kaip jis. O viduramžių bestiarijuose ji net dažnai buvo gretinama su velniu, mat anas taip pat neteko uodegos. Tad čia šis gyvūnas vaizduojamas kaip naikinantis grožybių gausą, jas trypiantis ir akmenimis besimėtantis. Raudonai apvestame stačiakampyje parpuolusi figūra, lanku ir strėle bando nukauti bestiją vaivorykštiniu kailiu. Dangaus juostos simbolis Šventajame Rašte, kaip žinia, nurodo į Dievo pažadą daugiau nebausti žmogaus pražūtingais potvyniais. O besiginanti figūra kūrinio pavadinime meldžia Zenono pasigailėti. Kadangi „strėlės paradoksas“ neleidžia jai nuskrieti iki savo taikinio, ji amžinai stovi vietoje ir bestija lieka amžinai puolanti, o žmogus amžinai besiginantis. Lygiai kaip pats tapybos darbas yra sustojęs laike ar kaip siužetas išskirtame apvade, beždžionės taip pat niekuomet nesunaikins grožio, nes kitaip nebūtų nei vieno, nei kito. Juk sakoma, kad be bjaurumo nebūtų ir dailumo."