(EN)
When is the end of the Middle Ages? The beginning has no time, likewise the end does not have it either. Theend of the Middle Ages often is marked by the great geographical discoveries, first trips to the Americas or the Reformationwhich divided the Church. However, the key role was played by the new invention that was used to make one of the most precious objects of the cultural history –Biblia Sacraor the Gutenberg Bible. Printed word and its potential of massiveness led to the spread of the Reformation ideas and paved the way for the Renaissanceand the revolution of science, enlightenment of the masses. However, the last man of the Middle Ages was a fictional character Don Quixote whose loyal armour-bearer named him the Knight of the Sad Countenance. Tristis imago eques Krasnoyarsk (the Knight of the Sad Countenance from Krasnoyarsk)is also similar knight who ended up not in his era; his shield has a coat-of-arms of the town of Zheleznogorsk, which is in the county of Krasnoyarsk. It is a soviet mono-citysuspended in time where nuclear industryand weaponry were being developed. A secret city, not marked on official maps, unknown to anyone, unseen to anyone, just a reminiscence of the glory long time ago. So here the spectator also has to choose a point of linear time which marks the end of the historical narrative –poetical reminiscence, political division or the invention which bears the promise of the future.

A huge bear, trapped in the trajectories of electrons and trying to tear an atom, is that powerful science machine which brings people closer to the power of God –the power to create and destroy. The power of atom when taken into the hands of people soaked in stupidity and ignorance creates a feeling of despair or a sight of the Apocalypse, a ball of fire that will swallow the human existence which is trapped in its nature.

The Book of Deuteronomy says: “If two men are fighting and the wife of one of them comes to rescue her husband from his assailant, and she reaches out her hand and grabs the assailant by his private parts, cut her hand. Do not show any pity”. Besides, the Book of Ezekieltalks about two sisters harlots who desired lovers whose “penises were like those of donkeys and the stream of seed like those of stallions”. However, lechery is a deadly sin and the sinners go to hell due to these particular body parts.

In the hands of the knight there is a sword, which normally symbolises military power and bravery. However, the autumn of the Middle Ages was a weakening era, thus the sword is also droopy. No matter how important the weapon is to the knight, no matter what consecratio ensiscelebration was held, the caste of knights, which was going extinct, and its system of values transferred to the pages of novels the stories of service to God, noble deeds, far-away adventures and passionate love.

(LT)
Monikos Radžiūnaitės kūrinys "Liūdnojo vaizdo riteris iš Krasnojarsko / Tristis imago eques Krasnoyarsk" priklauso serijai „Hyperlink“. Darbą papildantis tekstas (autorius Linas Bliškevičius):

„Kada baigiasi viduramžiai? Kaip neturi laiko pradžia, taip neturi jo ir pabaiga. Dažnas Viduramžių pabaigą pažymi didžiaisiais geografiniais atradimais, pirmosiomis kelionėmis į Amerikas, ar Bažnyčią suskaldžiusia Reformacija. Tačiau esminį vaidmenį suvaidino naujas išradimas, kuriuo pagamintas vienas brangiausių kultūros istorijos objektų – Biblia Sacra arba Gutenbergo Biblija. Spausdintinis žodis ir jo masiškumo galimybė lėmė ir reformacijos idėjų plitimą ir išgrindė kelią Renesansui bei mokslo revoliucijai, masių apšvietai. Tačiau paskutinis viduramžių žmogus – fikcinis personažas, Don Kichotas, kurį jo ištikimasis ginklanešys praminė Liūdnojo Vaizdo riteriu. Tristis imago eques Krasnoyarsk (Liūdnojo Vaizdo riteris iš Krasnojarsko) yra toks pats, ne į savo laikmetį papuolęs riteris, ant kurio skydo matosi Železnogorsko miestelio, Krasnojarsko srityje herbas. Tai laike sustojęs sovietinis mono-miestas, kuriame buvo plėtojama branduolinė industrija ir ginkluotė. Slaptas miestas, nežymėtas oficialiuose žemėlapiuose, niekam nežinomas, niekam nematomas, likęs tik kaip kažkada buvusios galybės prisiminimas. Tad ir čia žiūrovas pats turi pasirinkti linijinio laiko tašką, kuriame istorinis pasakojimas pasibaigia – poetiškam prisiminime, politiniame skilime ar ateitį žadančiame atradime.

Didžiulė meška, susipainiojusi elektronų trajektorijose ir bandanti praplėšti atomą, yra ta galinga mokslo mašina, kuri žmones priartina prie Dievo galios – galios kurti ir naikinti. Atomo galia, patekusi į kvailybe ir nežinojimu persismelkusių žmonių rankas, kelia nevilties jausmą ar Apokalipsės reginį, ugnies kamuolį suvalgysiantį savo paties prigimtyje įkalintą žmogaus būtį.

Pakartoto įstatymo knygoje rašoma: „Jei susimuštų du vyrai ir vieno jų žmona įsikištų gelbėti savo vyro nuo priešininko rankos, ištiesdama ranką ir griebdama jam už gėdos, nukirsi jai ranką. Nerodyk jokio gailesčio.“ Taip pat Ezechielio knygoje rašoma apie dvi seseris ištvirkėles, geidusios meilužių, kurių „varpa būtų kaip asilų ir sėklos srūvis kaip eržilų.“ Tačiau gašlumas yra mirtina nuodėmė ir nusidėję į pragarą patenka kaip tik dėl šių kūno organų.

Riterio rankose – kalavijas, įprastai simbolizuojantis karinę galią ir narsumą. Tačiau viduramžių ruduo buvo silpstančios epochos laikmetis, todėl ir kalavijas nusviręs. Kad ir koks svarbus riteriui jo ginklas, kad ir kokios consecratio ensis iškilmės būta, nykstantis riterių luomas ir jo vertybių sistema į romanų puslapius perkėlė istorijas apie tarnystę Dievui, kilniuosius poelgius, tolimuosius nuotykius ir aistringąją meilę."