Pašiūrė „Senai P“
Pašiūrė skirta demonstruoti ir pridengti „Seną P“.
Medinė konstrukcija 300 x 180 x 200 cm, 36 mm, 16 mm ir 8 mm kino juostos, projektorius, ekranas, suskaitmeninta 8 mm kino juosta (filmuota 1964 m., pamesta ir rasta 2014 m.), daiktas atsisėsti.
2017
Kai 2010 m. griovė Lietuvos Kino studiją Nemenčinės plente, tarp įvairiausio rekvizito buvo daugybė dėžių su kino juostomis. Juostas reikėjo sunaikinti: neišvengiamai atėjo skaitmeninis amžius. Bet dekoratoriai ir dailininkai nesunaikino visko, dar liko kelios tonos. Pašiūrei panaudotos erotinius vaizdus pridengiančios juostos visgi bus sukarpytos, prikaltos ir sumaitotos. 25 kadrai per sekundę – kilometrai kino juostų.
2004 m. privatizuota Lietuvos Kino studija buvo parduota su visais pastatais, rekvizitu, Lietuvos kino archyvais ir visomis Lietuvos kino autorių turtinėmis teisėmis. Lietuvos kino fondas parduotas – galima sakyti, atiduotas – verslininkams. Taip Lietuvos valstybė atsikratė didžiulio nereikalingo turto – nėra ko pridurti. Nebent tai, kad dabar toje teritorijoje iškilo ekologiški gyvenamieji namai, ekologiškas prekybos centras ir gyvena ekologiški žmonės. Liko ir kelios pušys.
Lietuvos kinas lyg ir gyvas, bunda iš gilios komos. Kino profesionalai užsidirba iš užsienio filmų ir reklamų, o jau po to, lyg dalydami labdarą, padirba ir lietuviškame kine. Tiesa, Lietuvos kino archyvus valstybė susigrąžino, juos išsipirkusi iš verslininkų. Kaip ironiška: pirmasis Lietuvos kino studijos paviljone 1964 m. sukurtas filmas – Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena”. Paskutinis studijoje filmuotas filmas – Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia”.
Mes ekologiškai sunaikinsime tas juostas, sukarpysim ir prikalsim, vėliau – sukūrensim ar utilizuosim su kitomis plastikinėmis instaliacijos detalėmis...

Sena P (Sena putė)
Suskaitmeninta 8 mm kino juosta: pamesta, rasta, nupirkta, atiduota. 12 min. 1964–2017
Prieš dvejus metus iš draugo, kuris dirba kino srityje rekvizito dailininku, gavau dovaną: dvi didžiules dėžes 8 mm mėgėjiško kino juostų, pirktų Vilniaus Kalvarijų turgavietėje ir secondhanduose visoje Lietuvoje. Pati nusipirkau kelias Nyderlanduose, taip pat ir kino projektorių.
Užtrukau kelis metus, kol jas peržiūrėjau, nes to nebuvo mano gyvenimo plane – kaupti senienas, archyvuoti... Bet žiūrėjau, nes radau labai profesionaliai nufilmuotos erotikos, gal „pornografijos“ – realaus sekso, meilės scenų.
Juostos sumontuotos, suklijuotos. Viena jų skirta vien tik moterų lytiniams organams. Gal ir gruboka vadinti „sena pute“, bet iš kai kurių užrašų ir šiaip detalių galima nuspėti filmavimo metus: tai 1962–1964 m. Viena juosta įvardinta „Ji“, kita „Jis ir ji“, dar kitos – be jokių pastabų.
2004 m. privatizuota Lietuvos Kino studija buvo parduota su visais pastatais, rekvizitu, Lietuvos kino archyvais ir visomis Lietuvos kino autorių turtinėmis teisėmis. Lietuvos kino fondas parduotas – galima sakyti, atiduotas – verslininkams. Taip Lietuvos valstybė atsikratė didžiulio nereikalingo turto – nėra ko pridurti. Nebent tai, kad dabar toje teritorijoje iškilo ekologiški gyvenamieji namai, ekologiškas prekybos centras ir gyvena ekologiški žmonės. Liko ir kelios pušys.
Lietuvos kinas lyg ir gyvas, bunda iš gilios komos. Kino profesionalai užsidirba iš užsienio filmų ir reklamų, o jau po to, lyg dalydami labdarą, padirba ir lietuviškame kine. Tiesa, Lietuvos kino archyvus valstybė susigrąžino, juos išsipirkusi iš verslininkų. Kaip ironiška: pirmasis Lietuvos kino studijos paviljone 1964 m. sukurtas filmas – Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena”. Paskutinis studijoje filmuotas filmas – Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia”.
Mes ekologiškai sunaikinsime tas juostas, sukarpysim ir prikalsim, vėliau – sukūrensim ar utilizuosim su kitomis plastikinėmis instaliacijos detalėmis...