Pirmoje kūrinio "Aklos žinutės" dalyje Laura Garbštienė nejudančia kamera filmuoja save. Ją, stovinčią Norvegijos kalnuose, kartkartėmis pradangina tirštas rūkas. Retkarčiais pasigirsta ramus ir poetiškas menininkės balsas, tariantis nesuprantamus žodžius norvegiškai. Šiuos sakinius menininkė išmoko atmintinai iš radijo laidų, poezijos ir prozos garso įrašų, visiškai nežinodama ir nesistengdama suprasti, kokias reikšmes slepia svetima kalba. Kalba turi labai aiškią pagrindinę funkciją – susikalbėti. Laura visiškai to nepaiso, jai neįdomu, kokia yra jos tariamų žodžių prasmė – ji paleidžia aklą žinutę į niekur.

Antrame darbe – garso ir vaizdo instaliacijoje – bendrą atmosferą kuria palei grindis rodomos besikeičiančios skaidrių projekcijos ir chaotiškas garsas. Menininkė nuotraukose fiksavo žmones, su kuriais jai teko susitikti ir persimesti keletu žodžių, bet tie žmonės jai vis tiek liko nepažinūs.

Dovilė Tumpytė