Senos istorijos, abejotini archetipai, bandymas išsemti orą ir erdvę – viskas, ko griebiasi tiek žmogus, tiek šuo, įstrigęs mirtinose mintyse (Sumuštinis su pastangom ant abiejų pusių). Labiausiai nesinori matyti to, kas neišvengiama, – koks griozdiškas yra Pokyčių vėjelis, perpučiantis gerą skonį ir primenantis apie kito egzistenciją už mūsų, fainulkų, pasaulio ribų. Ten, kur mes neiname nei melstis, nei švęsti naujako, žmonės tostams kelia sunkias ir juodas gertuves. Jų klajokliškas kalėjimas – nepralaužiamas, nors ir pintas iš šiaudų, nupurkštų pasenusia kapitalizmo svajone (Pora gurkšnių). Sakytum, bjauroka ­– bet tai virš jų, o ne mūsų, bučiuojasi debesys.