Parodos vaizduojamo naratyvo retrospektyvus tonas kai kuriais readymade’ais sudaro įspūdį apie numanomų įvykių priešistorę. Tuose pasibaigusiuose įvykiuose nesunku įsivaizduoti stresines situacijas, kurių metu kūną išmuša karščio banga, iš serijos „paslydau, bet nepargriuvau“. „Suolas benamiui“ (2016) – istorija apie vyrą, po drabužiais pasikaišiusį laikraščių, miegantį žvarbią naktį autobuso stotelėje, kur pravažiuos transporto priemonė, kelyje patirsianti avariją, ir išpleišijusios padangos („Problemijos“, 2018) liks tik įvykio kelyje liudininkės, kai nepaklusnus vairas draskėsi vairuotojo delnuose, nes sprogus padangai automobilį sumėtė. Šuolio į aukštį kartis – atotrūkis nuo žemės, išsilenkusiu stuburu persisveriant per kliūtį. Visa tai – gyvenimas tarp „išvengti“ ir „patirti“. Kartu ir aliuzija į gyvenimo, kaip teatro, alegoriją. Šios alegorijos įspūdį sustiprina parodos anotaciją parašiusios Monikos Kalinauskaitės mintis, įvardijanti parodos erdvę kaip rekvizitų sandėlį.