humor – rumor – clamor : Fluxus from the collection of Archivio Conz, Berlin

Tekstas lietuvių kalba apačioje. 

humor – rumor – clamor

Fluxus from the collection of Archivio Conz, Berlin

Fluxus is always more or always less; Fluxus is not subject to quantity. Fluxus is set in the future; Fluxus has not even begun yet. Fluxus is a spirituality of movement, of becoming conscious, of constant departure and announcement. Fluxus is an art more of writing, articulation, and gesticulation—clamor—than of form and color. This art carries the language of tradition and of addressing the present with humor.           

“humor – rumor – clamor” provides an insight into one of the most extensive collections of Fluxus, concrete poetry, and Lettrism, which the Italian collector, publisher, and photographer Francesco Conz (1935–2010) had assembled over more than 40 years. Robert Burton wrote his “Anatomy of Melancholy” (1621) from the Hippocratic perspective of humoral theory, in which humor referred to the four bodily fluids that, when in balance, were believed to determine human health. Any imbalance in the humors led to the moods of the sanguine (blood), the choleric (phlegm), the phlegmatic (yellow bile), and the melancholic (black bile). Humor, Burton wrote, “purges the blood, making the body young and lively.”

The exhibition at Galerija Vartai combines melancholy, irony, and humor with the artists Eric Andersen, Robert Ashley, George Brecht, Henri Chopin, Philip Corner, Jean Dupuy, Lawrence Ferlinghetti, Eugen Gomringer, Bernard Heidsieck, Geoffrey Hendricks, Dick Higgins, Alice Hutchins, Dorothy Iannone, Isidore Isou, Joe Jones, Allan Kaprow, Alison Knowles, Milan Knizak, George Maciunas, Walter Marchetti, Nam June Paik, Carolee Scheemann, Mieko Shiomi, Robert Watts, Emmett Williams, and others.

Francesco Conz was a truly unusual collector. Had he stepped out of a novel, Umberto Eco could have written him, a man caught between the knowledge of a scribe and a belief in the magic of art. He published over 500 editions and became one of the most important publishers of art editions in the last third of the 20th century. Not an artist himself, he wanted collecting and publishing art to be understood as his own aesthetic practice. The collection comprises around 20,000 works, including 68 prepared pianos and grand pianos, thousands of paintings, drawings, photographs, sculptures and editions by artists from all continents. Francesco Conz was, as it were, part of his collection; he himself was Fluxus, always on the move, always on the road.

Fluxus emerged in Wiesbaden in the early 1960s from the spirit of music and performance surrounding the designer, ideologist, visionary and failed real estate agent from New York, Lithuanian-born George (Jurgis) Mačiūnas. Art neither for museums nor for the market, art for everyone, anytime and anywhere – today, museums around the world are showing major Fluxus retrospectives. It was meant to be a movement, and like a jug with a handle reaching out into the world, this art was supposed to spread throughout society. It did not become a movement, as no one wanted to submit to Mačiūnas’s “programme”, but a mindset united the “Fluxists” worldwide in a boundarycrossing art of “intermedia”. Poetry and music, writing and sound are at the origin of Fluxus art. Art for a world that may one day be so enlightened by these works that art will no longer be necessary. This moment has not yet arrived, but as Mačiūnas’ social utopia and as a human necessity, we should maintain this aspiration and say, along with the artists, that Fluxus has not even begun yet.

Author of the text – Prof. Dr. Hubertus v. Amelunxen
Curators – Hubertus v. Amelunxen, Linas Bliškevičius

The exhibition presents the following artists – Eric Andersen, Robert Ashley, George Brecht, Henri Chopin, Philip Corner, Claudio Costa, Jean Dupuy, Claire Falkenstein, Lawrence Ferlinghetti, Eugen Gomringer, Bernard Heidsiek, Geoffrey Hendricks, Dick Higgins, Alice Hutchins, Dorothy Iannone, Isidore Isou, Joe Jones, Alan Kaprow, Milan Knížák, Alison Knowles, Arrigo Lora-Totino, George Mačiūnas, Milvia Maglione, Walter Marchetti, Eugenio Miccini, Nam June Pike, Harry Ruhé, Gerhard Rühm, Alain Satié, Carolee Schneemann, Mieko Shiomi, Ben Vautier, Robert Watts, Emmett Williams.

This exhibition is the result of a wonderful collaboration, and we are deeply grateful to everyone who contributed to its realisation: 

Archivio Conz team

Prof. Dr. Hubertus v. Amelunxen
Michalina Glura

Alina Kubiak-Lejman

Shirin Marquart
Manana Potskhverashvili
Elena Ranieri
Ignas Zalieckas

Graphic design:
Kris Pyda, Studio Pyda

Vilnius team:
Linas Bliškevičius
Martina Kryževičiūtė
Benas Matijošaitis
Arūnė Mazecaitė
Monika Radžiūnaitė

Laurynas Savarauskas

Agnė Savarauskienė

Nida Rutkienė

Laura Rutkutė

LT

humor – rumor – clamor

Fluxus iš Archivio Conz kolekcijos, Berlyne

Fluxus visada yra daugiau ar visada mažiau; Fluxus nepavaldus kiekybei. Fluxus yra lokalizuotas ateityje; Fluxus dar net neprasidėjo. Fluxus yra dvasingumas judėjime, sąmonėjimo procese, nuolatinio išvykimo ir paskelbimo būsenoje. Fluxus yra menas, labiau susijęs su rašymu, artikuliacija ir gestikuliacija – su triukšmingu šurmuliu – nei su forma ar spalva. Šis menas neša tradicijos kalbą ir kartu kreipiasi į dabartį su humoru.

„humor – rumor – clamor“ (liet. humoras, paskalos, šurmulys) teikia žvilgsnį į vieną iš plačiausių Fluxus, konkrečiosios poezijos ir letrizmo kolekcijų, kurią italų kolekcininkas, leidėjas ir fotografas Francesco Conz (1935–2010) rinko daugiau nei keturis dešimtmečius. Parodoje atsispiriama nuo Robert Burton veikalo „Melancholijos anatomija“ (1621), kurioje jis tyrė Hipokrato humoralinę (lot. humor– drėgmė, skystis) teoriją, kurioje „humoras“ reiškė keturis kūno skysčius, kurių pusiausvyra, kaip buvo tikima, lemia žmogaus sveikatos būseną. Bet koks šių skysčių disbalansas sukelia tam tikrus temperamentus: sangvinišką (kraujas), cholerinį (geltonoji tulžis), flegmatišką (skrepliai) ir melancholišką (juodoji tulžis). Burtonas rašė, kad humoras „išvalo kraują, padarydamas kūną jauną ir gyvybingą“.

Paroda galerijoje Vartai jungia melancholiją, ironiją ir humorą su menininkais: Eric Andersen, Robert Ashley, George Brecht, Henri Chopin, Philip Corner, Jean Dupuy, Lawrence Ferlinghetti, Eugen Gomringer, Bernard Heidsieck, Geoffrey Hendricks, Dick Higgins, Alice Hutchins, Dorothy Iannone, Isidore Isou, Joe Jones, Allan Kaprow, Alison Knowles, Milan Knížák, George Maciunas, Walter Marchetti, Nam June Paik, Carolee Schneemann, Mieko Shiomi, Robert Watts, Emmett Williams ir kitais.

Francesco Conz buvo neįprastas kolekcininkas. Jei jis būtų romano puslapių veikėjas, Umberto Eco jį būtų aprašęs kaip personažą – žmogų, balansuojantį tarp raštininko erudicijos ir tikinčiojo meno magija. Jis išleido daugiau nei 500 leidinių ir tapo vienu svarbiausių meno leidėjų paskutiniuose XX a. dešimtmečiuose. Nors pats menininku nebuvo, jis siekė, kad kolekcionavimas ir leidyba būtų suprantami kaip jo paties kūrybinė praktika. Jo kolekciją sudaro apie 20 000 kūrinių, tarp jų – 68 preparuoti pianinai ir fortepijonai, tūkstančiai tapybos darbų, piešinių, fotografijų, skulptūrų ir knygų, sukurtų menininkų iš viso pasaulio. Tam tikra prasme Francesco Conz buvo savo kolekcijos dalis; jis pats buvo Fluxus – nuolat judantis, nuolat kelyje.

Fluxus atsirado Vysbadene, ankstyvaisiais 1960-aisiais iš muzikos ir performanso dvasios, susitelkusios aplink dizainerį, ideologą, vizionierių ir nepavykusį nekilnojamojo turto agentą iš Niujorko – Lietuvoje gimusį George’ą (Jurgį) Mačiūną. Ši meno srovė – ne muziejams ir ne rinkai, o kiekvienam, bet kada ir bet kur. Vis tik šiandien muziejai visame pasaulyje rengia dideles Fluxus retrospektyvas ir nors tai turėjo būti judėjimas, kaip ąsotis savyje talpinantis pasaulį, ši meno forma turėjo sklisti visuomenėje, tačiau judėjimu netapo, nes niekas nenorėjo paklusti Mačiūno „programai“. Nepaisant to, viso pasaulio „fluxistai“ buvo sujungti bendros mąstysenos – ribas peržengiančio intermedialaus meno. Poezija ir muzika, rašymas ir garsas yra Fluxus meno ištakos pasauliui, kuris vieną dieną galbūt nušvis taip, jog pats menas jame taps nebereikalingas. Šis momentas dar neatėjo, tačiau kaip Mačiūno socialinė utopija ir kaip žmogiška būtinybė, ši aspiracija turi būti išlaikyta, ir kartu su kūrėjais galima sakyti: Fluxus dar net neprasidėjo.

Teksto autorius – Prof. Dr. Hubertus v. Amelunxen

Kuratoriai – Hubertus v. Amelunxen, Linas Bliškevičius

Parodoje pristatomi menininkai –  Eric Andersen, Robert Ashley, George Brecht, Henri Chopin, Philip Corner, Claudio Costa, Jean Dupuy, Claire Falkenstein, Lawrence Ferlinghetti, Eugen Gomringer, Bernard Heidsiek, Geoffrey Hendricks, Dick Higgins, Alice Hutchins, Dorothy Iannone, Isidore Isou, Joe Jones, Alan Kaprow, Milan Knížák, Alison Knowles, Arrigo Lora-Totino, George Mačiūnas, Milvia Maglione, Walter Marchetti, Eugenio Miccini, Nam June Pike, Harry Ruhé, Gerhard Rühm, Alain Satié, Carolee Schneemann, Mieko Shiomi, Ben Vautier, Robert Watts, Emmett Williams 

Ši paroda yra nuostabaus bendradarbiavimo rezultatas, ir esame nuoširdžiai dėkingi visiems, prisidėjusiems prie jos įgyvendinimo:

Archivio Conz komanda

Prof. Dr. Hubertus v. Amelunxen
Michalina Glura

Alina Kubiak-Lejman

Shirin Marquart
Manana Potskhverashvili
Elena Ranieri
Ignas Zalieckas

Grafinis dizainas
Kris Pyda, Studio Pyda

Vilniaus komanda
Linas Bliškevičius
Martina Kryževičiūtė
Benas Matijošaitis
Arūnė Mazecaitė
Monika Radžiūnaitė

Laurynas Savarauskas

Agnė Savarauskienė

Nida Rutkienė

Laura Rutkutė