(LT)
Monikos Radžiūnaitės kūrinys "The two poles are hooked together, one cannot without the other_Polis duobus continentur, sine altero non" priklauso serijai „Apstybės“. Darbą papildantis tekstas:

„Kai pradedama galvoti apie spalvas vidurmažiais, tenka mintyse įprasminti spalvines prasmes, kurios veikia kaip skiriamasis ženklas bei simbolis veikėjuose, objektuose, fonuose ar detalėse. Raudona bei mėlyna supriešinama kaip skirtingi poliai, atitariantys kūrinio pavadinimui. Mėlyna viduramžiais buvusi dieviškumo, tiesos ir ištikimybės spalva, kuria simbolizuojamas dangus ir visa, kas su juo susiję. O raudona, nors jos prasmė dažnai ir priklausė nuo konteksto, žymi kraują ir ugnį, gyvybę ir meilės aistringumą – tai, ko danguje nėra. Tačiau abu darbe pavaizduoti poliai turi po mažą spalvinę detalę atliepiančią savo porininką. Dievo figūra aprengta raudonai, o biblinis personažas – septyngalvis žvėris – priešinamas viršuje esančiajam ir vaizduojamas raudonas su tamsiai rudais ir juodais elementais – įprasta viduramžių pragaro spalvų palete. Krikščioniškos raudonos neigiamas aspektas beveik visuomet sietas su kraujo praliejimu ir pragaro liepsnomis. Medievistas Michelis Pastoureau net yra užrašęs, kad “[p]o mirties nusidėjėliai patenka į pragarą, baisią vietą žemės gelmėse, absoliučiai raudoną ir juodą – jei tikėtume paveikslais, po 1000-ųjų paplitus Paskutiniojo teismo temai vis dažniau būtent taip jį vaizduojančiuose. Juoda yra amžinai čia viešpataujančių tamsybių spalva, o raudona – „ugnies ežeras“ (Apr 22, 10-15), antroji mirtis. [...] Nors miniatiūrose pragaras kartais spalvotas, vis tiek vyrauja raudona ir juoda.“ Darbo foną užpildanti žalia spalva yra nuoroda į dieviškąją kūriniją, kurioje gyvena žmogus, paliktas kovoti su pavojais. Žalioje nėra nei mėlynos, nei raudonos, kuri galėtų būti simbolinis prieglobstis likimo valiai ir drobės pakraštyje paliktam žmogui."