(LT)
Monikos Radžiūnaitės kūrinys "Malda ligoniui / Orationis ad infirmum" priklauso serijai „Apstybės“. Darbą papildantis tekstas:

„Viduramžiais svarstyta, kokia galėjo būti maro priežastis, o versijų būta įvairių. Pavyzdžiui, vienas Šiaurės Italijos miesto advokatas Gabriele de’Mussis aprašė Juodosios mirties atsiradimo priežastis kaip Dievo bausmę, nes šis „pažiūrėjo iš dangaus ir pamatė visą žmoniją, besivoliojančią nedorybių įvairovės purvynėje, įsipainiojusią blogume, užsiimančią nesuskaičiuojama daugybe nuodėmių, dėl beribės gebos blogiui skęstančią ištvirkavimų jūroje, netekusią visų dorybių, nebijančią Dievo teismo ir besivaikančią visko, kas yra blogis, nepaisydama kokios neapykantos ir bjaurumo jis pilnas.“ Toks, nusisukęs nuo Kristaus, nuodėmingasis žmogus išlaisvino iš jūros atkeliavusį žvėrį ir nežinojo kaip su juo kovoti. Ne visi norėjo kaltę suversti pačiam žmogui ar jį nubaudusiam Dievui, todėl būta ir kiek moksliškesnių išvadų. Pavyzdžiui, 1348 metų, spalio mėnesio Paryžiaus medikų pranešime karaliui teigiama, kad marą galėjo sukelti nelemtas dangaus kūnų išsidėstymas, planetų išsieiliavimas ir užtemimai, kurie ir sukėlę mirtiną oro užteršimą bei piktą jo charakterį. Specialistai, remdamiesi antikiniu mokymu, visuomet pabrėždavo, kad tyro, natūralaus oro susimaišymas su blogio garais ir lemia marą.

Didžiulė tragedija visuomet įsišakoja į kultūrą skirtingais pavidalais. Būta ir didžiulio gailesčio, vienatvės ir asmeninių tragedijų sukelto, mirtį skelbiančio choro, bet tamsiųjų laikų svoris prikelia žmogaus išradingumą, o nuolatinis praradimas vis perauga į perteklių, kuriame pasimetus neišvengiamai teks prisiminti – memento mori. Kiekvienas įvykis, primenantis paskutinio teismo dieną, tik sustiprina ir sutirština gyvenimą, todėl žvelgiant iš dabarties galima svarstyti, ar tik ne Juodoji mirtis privertė Europą atgimti ir nauja pradžia pažymėti skaistų atgimimo gaivalą –carpe diem. Bet atgimus amžinai tenka sugrįžti ir prisiminti stiprybę suteikusį laiką bei iškilniai pabendrauti su skeletais. Nepaisant to, žmonės tikėjosi, kad bus išnaikinti nuodėmingieji, todėl po maro pradėjo rengtis dar puošniau, valgė geriau, gėrė daugiau, linksminosi ir šoko, o kartu pradėjo ypatingai rūpintis savo mirties valanda, iš anksto statėsi puošnius antkapinius paminklus, koplyčias, kuriose dar labiau pabrėžiamas viso ko laikinumas. Kai jau pats tamsiausias laikas buvo praėjęs ir gyvenimas atsistojo į savo vietas, lyg visuomenės pasąmonė išnyra vaizdinija, sutirštinusi viduramžišką mirties kultą ir paskutinio teismo kontempliacijos tradiciją. Gatvėse yrantys lavonai sustiprino realistinį transi (lot. – perėjimas) antkapinių paminklų stilių, o maro aukų socialinė įvairovė išvystė vanitas motyvus ar mirties triumfo (arba mirties šokio) siužetus. Mirties staigumas, perskrodžiantis kūną kaip strėlė, įgavusi maro platintojos ikonografinę reikšmę, kaskart priminė apie visa ko trapumą ir viltį, kurią teikė šv. Sebastijono išgijimas po apšaudymo strėlėmis. Kiekvienam žmogui buvo nuolat primenama atminti apie savosios sielos svorį ir tyrumą. Susitelkimas į Dievą ir amžinybę paliko vietą ir rytojų žadančiai vilčiai, kurią simbolizuoja dieviškasis gailestingosios Marijos apsiaustas, apglėbiantis visus klūpančius maldautojus. Ir vis dėlto Juodoji mirtis priverčia suabejoti maldingumu ir dvasininkija, nes ši, teigdama, jog maras yra bausmė už nuodėmes, pati buvo lygi su kitais mirties akivaizdoje."