Ryškus Kristinos kūrybos bruožas – lakoniškumas. K. Ališauskaitės paveikslai minimalistiškai taupūs: plačios, dažnai tuščios erdvės, kuriose kartais pasirodo vieniši beveidžiai personažai. Kiekviena kompozicija – tarsi atsitiktinis istorijos fragmentas, kadras iš kino juostos, kuomet pasakojimas trumpam sustingsta, o po pauzės tęsiasi. Suabstraktinta paveikslų erdvė ir apibendrintai perteikiami objektai primena sapnus, pasąmonėje kylančius vaizdus ir atmintyje teišliekančius miglotus regėtų vietų ir žmonių pavidalus.

Menininkė savo asmenines patirtis naudoja kaip medžiagą universalių būsenų analizėms. Nors ir nenaudoja tradicinių archetipinių įvaizdžių, ji pasiekia analogiško rezultato – sužadina kolektyvinę pasąmonę. Nuasmenindama, niveliuodama, fragmentuodama personažus, ji išgrynina ir pagrindiniu personažu paverčia pačią būseną, potyrį, psichologinę situaciją. Svarbia tematine ašimi tampa ir atmintis – miglotų prisiminimų galia veikti esatį ir ateitį.