Open a larger version of the following image in a popup:
Photographed by Stasys Mačiulskas

Open a larger version of the following image in a popup:
Photographed by Stasys Mačiulskas

Monika Radžiūnaitė Lithuanian, b. 1992
Man prašom duonos, o ne meduolių / Ut mihi, quaeso, panem, non gingerbread, 2020
Oil on canvas
25 x 20 cm
Further images
(LT) Monikos Radžiūnaitės kūrinys 'Man prašom duonos, o ne meduolių / Ut mihi, quaeso, panem, non gingerbread' priklauso serijai „Apstybės“. Darbą papildantis tekstas: „Šv. Tomas Akvinietis, būdamas studentu, pramintas kvailu...
(LT)
Monikos Radžiūnaitės kūrinys "Man prašom duonos, o ne meduolių / Ut mihi, quaeso, panem, non gingerbread" priklauso serijai „Apstybės“. Darbą papildantis tekstas:
„Šv. Tomas Akvinietis, būdamas studentu, pramintas kvailu jaučiu, mat buvo linkęs tylėti ir lėtai šnekėti, nebuvo nei geras oratorius, nei diskutantas ir šiaip turėjo “stambius kaulus”. Tačiau vienuolis, vienas iš scholastikos pradininkų Albertas Didysis yra pasakęs, kad nors jį ir pravardžiuoja, tačiau apie jo riaumojimą kažkada išgirsiąs visas pasaulis. Antai dedikavęs savvo veiklą Dievui, kvailas jautis prašo duonos, o ne meduolių, tiesos, o ne apgaulės, todėl ir priertėjęs prie aukščiausiojo, kuris lyg koks prancūzas, apsiaustas mėlynu rūbų su auksaspalvėmis lelijomis.
Grožį jis supratęs kaip daikto atsivėrimą jutiminiam suvokimui, padedančiam suprasti ir patį dieviškumą. Jei Dievas yra šviesa, o pasaulis yra spalvingas, tuomet ir viduramžių estetika atranda šviesą ir spalvą. Vėliau, gamtoje esančio grožio esmės, persikelia ir į meną, nes žemiškuose daiktuose slypi Dievo pėdsakas, o žmogaus kūryba mėgdžioja dieviškąjį tvėrimo meną. Tad grožis šv. Tomui Akviniečiui turėjo būti protingas, t. y. pagrįstas trimis kriterijais – vientisumu arba tobulumu, proporcingumu ir aiškumu."
Monikos Radžiūnaitės kūrinys "Man prašom duonos, o ne meduolių / Ut mihi, quaeso, panem, non gingerbread" priklauso serijai „Apstybės“. Darbą papildantis tekstas:
„Šv. Tomas Akvinietis, būdamas studentu, pramintas kvailu jaučiu, mat buvo linkęs tylėti ir lėtai šnekėti, nebuvo nei geras oratorius, nei diskutantas ir šiaip turėjo “stambius kaulus”. Tačiau vienuolis, vienas iš scholastikos pradininkų Albertas Didysis yra pasakęs, kad nors jį ir pravardžiuoja, tačiau apie jo riaumojimą kažkada išgirsiąs visas pasaulis. Antai dedikavęs savvo veiklą Dievui, kvailas jautis prašo duonos, o ne meduolių, tiesos, o ne apgaulės, todėl ir priertėjęs prie aukščiausiojo, kuris lyg koks prancūzas, apsiaustas mėlynu rūbų su auksaspalvėmis lelijomis.
Grožį jis supratęs kaip daikto atsivėrimą jutiminiam suvokimui, padedančiam suprasti ir patį dieviškumą. Jei Dievas yra šviesa, o pasaulis yra spalvingas, tuomet ir viduramžių estetika atranda šviesą ir spalvą. Vėliau, gamtoje esančio grožio esmės, persikelia ir į meną, nes žemiškuose daiktuose slypi Dievo pėdsakas, o žmogaus kūryba mėgdžioja dieviškąjį tvėrimo meną. Tad grožis šv. Tomui Akviniečiui turėjo būti protingas, t. y. pagrįstas trimis kriterijais – vientisumu arba tobulumu, proporcingumu ir aiškumu."
Exhibitions
2021 - Superfluitates, Pamėnkalnio galerija, VilniusLiterature
BOOKS/CATALOGUES2021 – Superfluitates, interactive catalogue, www.hyperlink.lt, ed.: Linas Bliškevičius, 2022