(LT)
Monikos Radžiūnaitės kūrinys "Nebijok / Nolite timere" priklauso serijai „Hyperlink“. Darbą papildantis tekstas (autorius Linas Bliškevičius):

„Nolite timere (Nebijok), prieš tave liepsningoji būtybė Serafimas, pagal Apreiškimą Jonui, kuris regėjo priešais sostą tviskančią stiklo jūrą, panašią į krištolą, o sosto viduryje ir aplinkui sostą keturias būtybes pilnas akių iš priekio ir iš užpakalio. Pirmoji panaši į liūtą, antra į veršį, trečia su žmogaus veidu, ketvirta panaši į skrendantį erelį, kiekviena turinti po šešis sparnus, aplinkui ir viduje pilnom akių ir šaukiančią „Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats! Visa žemė pilna jo šlovės!“. Šv. Dionizas, Šv. Pauliaus atverstas, pasak hagiografijos, nukirsdintas ir tada savo galvą pasikėlęs, rankose belaikantis, nukeliavo į savo paties palaidojimo vietą, dar ir pamokslaudamas, kol pasiekęs savo atilsio vietą, pakliuvo į anapusybę, prie Dievo sosto, kur jį pasitiko sklindantis šviesos spindulys nutvieskęs stebuklingą vyskupą ir kankinį.

Pseudo Dionisijus Areopagitas buvo angelologas, parašęs veikalą De Coelesti Hierarchia (Apie Angelų hierarchiją). Jame šie tarpininkai tarp Dievo ir žmonių suskirstomi pagal hierarchiją į 9 chorus ir 3 triadas. Pirmąją ir aukščiausiąją triadą sudaro sostai, cherubinai ir serafimai – Angelai, supantys Dievo sostą. Pirmą kartą jie minimi Izaijo knygoje ir aprašomi kaip turintys šešis sparnus: dviem dengiantys savo veidą, dviem kojas ir dviem plasnojantys. Etimologine bei ikonografine prasme serafimai tapatinami su ugnimi, raudona spalva, amžinu bei nepailstančiu atsidavimu Dievui. Šv. Bernardas, sekdamas skirstymu, vaizdžiai įrėmina serafimų simboliką, sutapatindamas jų artimumą su Dievu per vardus – tokiu būdu cherubinai tampa tik sugeriančiais dieviškąją tiesą, o serafimai – ją išgyvenantys tarytum uždegimą. Vėliau ir Šv. Tomas Akvinietis lygina serafimus su cherubinais lyg iškeliant žinojimą virš meilės, tačiau tokiu supriešinimu paradoksaliai įrodant būtent serafimų pranašumą tikėjimo akivaizdoje."