(LT)
Monikos Radžiūnaitės kūrinys "Gėrio vardu / In nomine boni" priklauso serijai „Apstybės“. Darbą papildantis tekstas:
„Nuo XIV a. Juodosios mirties sprūdžio žmonės patyrė daugybę pasikartojančių mažesnių maro epidemijos pliūpsnių. Kasdienį gyvenimą pradėjo persekioti nuolatinis mirties vaizdinys ir jo ženklai. Vis atsinaujinantis prakeiksmas lėmė ir medicininių priemonių tobulėjimą – atsirado dėmesys sanitarinėms sąlygoms, sveikatos apsaugai, net karantinavimui. Ir nors ieškota įvairių medicininių priemonių Dievo bausmei neutralizuoti, viduramžių gydymo specifika nepadėjo stabdyti ligos plitimo, nes nei įprastas kraujo nuleidimas, nei bėgimas į tolį nuo įvykių vietos negelbėjo. To meto gydytojai šioje kovoje jautėsi bejėgiai ir kartais patys kažkaip „dingdavo“ iš apkrėstųjų miestų. Nepadėjo ir praktinis sveiko gyvenimo vadovas, vadintasregimen sanitatis (lot. – sveikatos reguliavimas) ar regiment pestilentiae (lot. – maro prevencijos taisyklės), nes visa to meto medicina rėmėsi antikine tradicija ir dėl to Juodosios mirties metu medicinos mokslas buvo ne ką labiau pažengęs nei prieš pusantro tūkstančio metų, kai atsirado (tiesa, su keliais atnaujinimais iš arabiškosios medicinos, pavyzdžiui, astrologijos, naujų įrankių ar technikų atsiradimu). Matyt, tas bejėgiškumas ir vertė Juodąją mirtį laikyti seniai pranašauta Dievo bausme.

Kaip ir kiekvienoje krizėje, visuomet atsirasdavo gudruolių, o maro epidemijomis pasinaudodavo ir pikčiau nusiteikusieji. Pavyzdžiui, 1346 metais mongolai pradėjo katapultomis svaidyti į vieną miestą nuo maro mirusiųjų lavonus – toks tas senovinis biologinis ginklas. Bet įprastai tyliai keliaujanti liga, vos pastebėta tarp žmonių, sukeldavo didžiulę paniką, o taip pat tyliai pasitraukdama – gedulo apeigas. Aprašomi ir visiškos apatijos, bet kokios vilties praradimo atvejai, ir kilniausi atsidavimo kitiems pavyzdžiai. Tačiau maro pasekmės nebuvo vien asmeninės tragedijos ar sužibėjimai. Kai kurių autorių teigimu, Juodoji mirtis tapo esminiu veiksniu, nulėmusiu feodalizmo smukimą, baudžiauninkų revoliucijas, pasikeitusią galios dinamiką visuomenėse, ar net esminiu Renesanso epochos veiksniu, o drąsiausiųjų teigimu dėl išaugusio nepasitikėjimo dvasininkija įplieskusiu reformacijos idėjas. Būtent po Juodosios mirties pakito darbininkų (baudžiauninkų) ir lordų ekonominiai santykiai, Europoje pradėjo trupėti baudžiava, prasidėjo revoliucijos dėl socialiai teisingesnio gyvenimo! Dėl darbininkų trūkumo pradėta ieškoti naujų technologijų, gerinančių darbo našumą. Todėl kad ir koks būtų sunkus laikas, kad ir koks tamsus apokaliptinis vaizdinys – visuomet tai bus ir nauja pradžia, nes Dangaus plane yra ir išsigelbėjimas. Tačiau, kol dar ta pradžia atėjusi nebuvo, viduramžių spalvingumas apsiliejo lavonais ir giliausiomis asmeninėmis pajautomis, graudžiu ištuštėjimu, praradimu ir vienatvės jausmu. Todėl kaltintas net Dievas, išplėšęs iš žmonių saldžius šio gyvenimo žavesius ir trūkumus tam, kad jie dabar lengvai trokštų anapusinio."