Kristina Ališauskaitė b. 1984
Realities in the making I, 2018
Aliejus, drobė / Oil on canvas
120 x 170 x 3 cm
EN The painting depicts a stage-like scene in which the silhouette of a solitary dancer emerges. An ambiguity is created – is this a stage imitating reality, or reality itself...
EN
The painting depicts a stage-like scene in which the silhouette of a solitary dancer emerges. An ambiguity is created – is this a stage imitating reality, or reality itself turning into a spectacle? In this way, the metaphor of the world as a theater is evoked. The undefined, chaotic environment grants the image a cosmogonic dimension, suggesting that human existence is subject to greater, not fully comprehensible processes.
The dancer’s figure acquires symbolic weight: movement becomes ritual, and the silhouette transforms into a universal sign of human existence. Rendered as an ephemeral projection of “spirit” – stripped of individualizing details, more contour than body -she performs a kind of “best version” solo in which personal history transcends into archetype. The dark, almost monochromatic palette creates an atmosphere of solemnity and mystery, while subtle tonal shifts unfold a nuanced intensity of inner drama. The cosmic-like background acts as a stage: its horizon of infinity turns the performance into an existential act, where the solitary silhouette confronts forces beyond the human grasp.
LT
Paveiksle nutapytas scenovaizdis, kuriame išryškėja vienos šokėjos siluetas. Sukuriama dviprasmybė – ar tai scena, imituojanti tikrovę, ar tikrovė, tampanti spektakliu? Tokiu būdu pasitelkiama pasaulio kaip teatro metafora. Neapibrėžta, chaotiška aplinka suteikia vaizdui kosmogoninį matmenį – rodos, teigiama, kad žmogaus būtis paklūsta didesniems, ne iki galo pažiniems procesams.
Šokėjos figūra įgauna simbolinį svorį: judesys virsta ritualu, o siluetas tampa universaliu žmogiškosios būties ženklu. Ji nutapyta it efemeriška „dvasios“ projekcija - be individualizuojančių detalių, labiau kontūras nei kūnas – atliekanti savo „geriausios versijos“ solo, kuriame individuali istorija perauga į archetipą. Tamsus, beveik monochrominis koloritas kuria rimties ir paslapties lauką, o subtilūs pustoniai išskleidžia niuansuotą vidinės dramos intensyvumą. Kosminę erdvę primenantis fonas tampa scena, kurioje begalybės horizontas paverčia pasirodymą egzistenciniu veiksmu, o vienišas siluetas susitinka su žmogų pranokstančiais, neaprėpiamais procesais.
The painting depicts a stage-like scene in which the silhouette of a solitary dancer emerges. An ambiguity is created – is this a stage imitating reality, or reality itself turning into a spectacle? In this way, the metaphor of the world as a theater is evoked. The undefined, chaotic environment grants the image a cosmogonic dimension, suggesting that human existence is subject to greater, not fully comprehensible processes.
The dancer’s figure acquires symbolic weight: movement becomes ritual, and the silhouette transforms into a universal sign of human existence. Rendered as an ephemeral projection of “spirit” – stripped of individualizing details, more contour than body -she performs a kind of “best version” solo in which personal history transcends into archetype. The dark, almost monochromatic palette creates an atmosphere of solemnity and mystery, while subtle tonal shifts unfold a nuanced intensity of inner drama. The cosmic-like background acts as a stage: its horizon of infinity turns the performance into an existential act, where the solitary silhouette confronts forces beyond the human grasp.
LT
Paveiksle nutapytas scenovaizdis, kuriame išryškėja vienos šokėjos siluetas. Sukuriama dviprasmybė – ar tai scena, imituojanti tikrovę, ar tikrovė, tampanti spektakliu? Tokiu būdu pasitelkiama pasaulio kaip teatro metafora. Neapibrėžta, chaotiška aplinka suteikia vaizdui kosmogoninį matmenį – rodos, teigiama, kad žmogaus būtis paklūsta didesniems, ne iki galo pažiniems procesams.
Šokėjos figūra įgauna simbolinį svorį: judesys virsta ritualu, o siluetas tampa universaliu žmogiškosios būties ženklu. Ji nutapyta it efemeriška „dvasios“ projekcija - be individualizuojančių detalių, labiau kontūras nei kūnas – atliekanti savo „geriausios versijos“ solo, kuriame individuali istorija perauga į archetipą. Tamsus, beveik monochrominis koloritas kuria rimties ir paslapties lauką, o subtilūs pustoniai išskleidžia niuansuotą vidinės dramos intensyvumą. Kosminę erdvę primenantis fonas tampa scena, kurioje begalybės horizontas paverčia pasirodymą egzistenciniu veiksmu, o vienišas siluetas susitinka su žmogų pranokstančiais, neaprėpiamais procesais.